Dar vienas puslapis

DONATO STRAIPSNIS

„Jeigu medžioklės ir žūklės uždraudimo vietose, giriose prisiveisia daugiau nustatytos normos gyvulių arba vandens plotuose žuvų, tai draugija sulig visuotinio susirinkimo nutarimu rengia nepaprastas skubias medžiokles, o vandenyse žūkles“.

Medžioklės atgimimas Lietuvoje po pir­mojo pasaulinio karo siejamas su profe­soriaus Tado Ivanausko veikia. Ir tai tiesa. Bet dažnai pamirštama paminėti jo vyresnįjį kolegą — žinoma miškininką profesorių Povilą Matulionį (1860 — 1932).

P. Matulionis parašė per 100 įvairių knygų, straipsnių, parengė plakatų, žemėlapių.

Prisimindamas P. Matulionį, Antanas Kvedaras 1957 metais rašė, jog 1902 me­tais P. Matulionio išleistas lietuvių, len­ku ir rusų kalbomis originalus plakatas „Kalendorius paprastųjų žuvų vandenuose lietuviškųjų gubernijų, reiškiantis neršimo laikų ir mažiausią didumą dėl gaudymo žuvų“ tuo metu neturėjo analo­gų ir buvo apdovanotas specialiu medaliu. Vėliau tokius medžioklės ir žvejybos ka­lendorius imta sudarinėti ne tik Rusijoje, bet ir Vakarų Europoje.

Po revo­liucijos P. Matulionis grįžo į Lietuvą ir ėmė vadovauti Miškų departamentui, dėstė Dotnuvos žemės ūkio technikume. Jis buvo Aukštųjų mokslų draugijos pir­mininkas. Vėliau buvo išrinktas pirmuo­ju žemės ūkio akademijos rektoriumi.

Drauge jis prisidėjo prie Gamtos tyrimo stoties organizavimo. Profesoriaus T. Iva­nausko ir P. Matulionio rūpesčiu ši stotis buvo įkurta dar 1919 metais.

Žinoma, kad būdamas Miškų departa­mento direktoriumi P. Matulionis parašė ir išleido 1920 metų birželio 15 dienos „Laikinąsias medžioklės taisykles“. O tų metų spalio 27 dieną drauge su Tadu Iva­nausku, žinomu veterinarijos gydytoju Elijošiumi Nonevlčiumi (1863-1931) ir dviem kitais medžiotojais P. Matulionis kreipėsi į Kauno apskrities ir miesto viršininką ir prašė užregistruoti Lietuvos taisyklingos medžioklės ir žūklės draugi­ją. Trejetą mėnesių valdininkai svarstė, ar registruoti 45 punktų draugijos įsta­tus. Matyt, juos gąsdino įstatų demokratiškumas, tuomet dar sunkiai suvokiami kai kurie naujai kuriamos organiza­cijos tikslai. Mat 1921 metų vasario 7 dieną įregistruota Taisyklingos medžioklės ir žūklės draugija turėjo tikslą:

Ir gali­ma didžiuotis, kad per daugiau kaip devyniasdešimt metų mūsų medžiotojai ir meškeriotojai iš šio kelio neiškrypo.

Draugija nuomodavo iš valstybės ir privačių asmenų medžioklės plotus, upes ir ežerus, juos saugodavo, veisdavo me­džiojamuosius žvėris, žuvis.

Pirmųjų draugijos įstatų trečiame punkte pateiktas atsakymas ką daryti, kad susiklosčius šiandieninei medžioklės ūkio būklei nereikėtų be reikalo ginčytis. Ten sakoma:

„Jeigu medžioklės ir žūk­lės uždraudimo vietose, giriose prisiveisia daugiau nustatytos normos gyvulių arba vandens plotuose žuvų, tai draugija sulig visuotinio susirinkimo nutarimu rengia nepaprastas skubias medžiokles, o vandenyse žūkles“.

Draugija numatė steigti žvėrių ir žuvų veisyklas, žvėrynus, zoologijos sodus, medžioklės ir meškeriojimo reikmenų parduotuves bei dirbtuves, šunynus, leisti literatūrą, steigti klubus, medžioklės mu­ziejų.

Šiandien mes visa tai turime, išskyrus medžioklės ir žūklės muziejų. Daug kar­tų buvo keliama muziejaus steigimo idėja Medžioklės ūkio valdyba prie Lietuvos Ministrų Tarybos 1950 metais kreipėsi į medžiotojus, ragindama rinkti eksponatus būsimajam muziejui, po poros metų Kauno medžiotojai užsimojo įsteig­ti muziejų, bet ir šiandien dar neturime medžioklės ir žūklės muziejaus. Bet ne­praraskime vilties įsteigti muziejų — kaupkime ir saugokime eksponatus.

VISĄ STRAIPSNĮ SKAITYKITE: gowild.lt