S. Paltanavičius: vilkai keičia savo būdą ir tampa vis „civilizuotesni“

Kai kurios Europos tautos rudens pradžia laiko būtent lygiadienį ir ženklą tam duoda būtent dangaus kūnai. Astronominė atžyma – pati tiksliausia... Kodėl mes to nedarome? Na, pas mus rugsėjo trečioji dekada rudenio pradžiai lyg ir per vėlus metas. Tradiciškai mes gyvename kitose gamtinėse sąlygose ir keisti ką nors net gerais metais nepavyktų. Žinoma, to niekam ir nereikia. Geriau jau tas ruduo, kokį turime. Jei ne tas vanduo, o jo kai kuriuose regionuose nematyta neregėta, viskas būtų tiesiog puiku. Iš tikro, kai kur vandens yra daugiau nei reikia. Ypač dabar, kai ūkininkai nespėjo nuimti viso savo derliaus. Kai kur javai stovi vandenyje, ir net nežinia, ar juos pavyks kaip nors iš ten ištraukti. Kai kas tuo labai džiaugiasi – antai laukuose į javus paplaukioti ir maitintis leidžiasi antys. Arba gervės – braido sau, kapsi išmirkusias ir jau dygti pradedančias javų varpas. Paukščiai skuba sulesti tai, kas, matyt, jau nebus išgelbėta. Iš pelkės glūdumos visą naktį skardėjo gervės. Jų balsai atgijo paryčiais, prieš švintant. Paukščiai visada pirmieji pajaučia ir pamato rytą ir švintantį dangų. Dabar jau susirinko gervės iš plačių apylinkių, iš visos Lietuvos ir apsistojo ten, kur saugiausia. Žinoma, tai yra saugomos teritorijos, pelkės, kurių viduryje arba sekliame retame nendryne per vandenį prie miegančių paukščių neprieis, nepribris joks žvėris. Tiesa, o kodėl žvėris? Argi gerves kas nors gaudo, medžioja? Taip – net ir gervės gamtoje nėra saugios. Tuo lyg ir nereikėtų stebėtis – juk gamtoje santykiai šiek tiek sudėtingesni, nei mes manome. Pavasarį gervių kiaušinių tyko krankliai, prie lizdo taikosi prislinkti ir kiaušinius pagrobti lapė arba mangutas. Jauniklius gali nutverti bet kuris plėšrūnas. Ne paslaptis – ir suaugusius paukščius be vargo nutveria jūrinis erelis, Lietuvoje žinoma tokių atvejų. Naktį gervės gali tapti vilko grobiu – tai įvyksta ne taip jau dažnai, bet tą žinoti mums būtina. Iš tikro, gervės Lietuvoje dar gyvens visą mėnesį, kai kurie jų pulkeliai net dar ilgiau. Tačiau mes priminėme vilkus – taip, jie yra medžiotojai, jie minta sumedžiotu grobiu. Ir ne tik gervėmis, laukiniais stambesniais ar smulkesniais gyvūnais. Vasaros gale ar rudenį mėgstamiausias vilkų grobis – naminiai gyvuliai, kai kada – paukščiai: žąsys, kalakutai. Ar galima išvengti vilkų daromos žalos? Kokie jos mastai Lietuvoje? Vilkų tema sena. Su jais nesitaikstė, nuo jų kentėjo mūsų protėviai, jie visada buvo medžiojami, kai kada net naikinami. Dabar vilkų gausa reguliuojama, kiekvienam medžioklės sezonui nustatant sumedžiojimo limitą. O jis koks? Žinome, kad Lietuvoje gyvena apie 300 vilkų. Vilkas – judrus žvėris, jis, kaip ir kiti gyvūnai, nežino valstybių sienų, gali keliauti pas mus iš Baltarusijos, Lenkijos ar Latvijos. Žinoma, mūsiškiai žvėrys laisvai pasiekia ir šių valstybių miškus. O apie jų medžiojimą... Štai 2010–2011 m. per medžioklės sezoną nušauta 40 vilkų, 2011–2012 m. – 12. Vėliau šis skaičius didėjo: 2012–2013 m. sumedžioti 48, 2015–2016 m. – 60, o 2016–2017 m. – 62 vilkai. Tai nei daug, nei mažai. Tokie limitai yra kasmet nustatomi ir patvirtinami. Taigi, juos turėtume laikyti optimaliais. Vilkų daroma žala naminiams gyvūnams nemažėja, vilkai keičia savo būdą – jie tampa vis „civilizuotesni“, nebijo garsinių, optinių baidymo priemonių. Dar ne taip seniai vilkui bet koks aptvaras, tvora buvo įtartini, jie to vengė. Dabar net ir aptvare esantys gyvuliai ne visada saugūs. Kaip elgtis gyvulių augintojui šiuo metu, kai vilkai klajoja po Lietuvą? Beje, ar grybautojai, užplūdę miškus, neprisideda ir prie vilkų blaškymosi? Kur dabar dėtis žvėrims?

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/grynas/gamta/s-paltanavicius-vilkai-keicia-savo-buda-ir-tampa-vis-civilizuotesni.d?id=75780179