Didikų ir bajorų medžioklė LDK

Paieškos forma

Didikų ir bajorų medžioklė LDK

didikai

Didikui Karoliui Radvilai pavykdavo išgąsdinti ar bent nustebinti savo svečius, „pakviečiant“ apmokytas meškas patarnauti prie stalo, arba išvažiavus pasivažinėti su meškų kinkiniu,- šmaikščiai pasakoja apie kilmingųjų ponų medžiokles Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais nusipelnęs šalies miškininkas ir žinomas medžiotojas Algirdas Antanas Brukas.

Barokinio stiliaus medžioklės LDK bajorijos ir dvarininkų tarpe ėjo paskui valdovų madas ir aišku atsirado kiek vėliau nei Vakarų Europoje. Kultūrinės laisvalaikio galimybės tais laikais buvo ribotos, o daugumos šlėktų prigimtyje glūdėjo didžiavimasis ne savo žiniomis, raštingumu, o sugebėjimu valdyti daugelį šaltų ginklų, kiek vėliau – taikliai šaudyti. Vyravo nuomonė, susiformavusi dar skausmingais valstybės gimdymo laikais, kad sugebėjimas gerai mosuoti kardu yra nepalyginamai didesnė vertybė nei sugebėjimas skaityti ir rašyti. Visi bajorai LDK priklausė garbingam karių luomui. Kurį laiką tai užtikrino valstybės iškilimą ir jos tvirtumą. Tačiau, ilgainiui atsirado ir negatyvūs reiškiniai. Bajoriškos kariuomenės paruošimo lygis pradėjo atsilikti nuo geriausių standartų, o bajorų tarpe vis labiau įsigalėjo noras ne eiti į karinę tarnybą su atitinkamu skaičium karių, o teoriškai svarstyti karo reikalus seimeliuose bei seimuose ir patarinėti kaip kariauti valdovui…

Nemaža dalis iš viduriniosios ir žemiausios  grupės bajorų dirbo tarnybininkais didikų ir valdovų dvaruose. Daugelis didikų ir ponų turėjo bent po vieną, o kartais ir daugiau medžioklės reikalų tvarkytojų (galėjo būti kiekviename jo dvare po vieną), kurie vadinosi medžiokliais (lowczy). Jie vadovavo šauliams, šunininkams, arklininkams, ir kitam su medžiokle susijusiam personalui, rūpinosi gaudomaisiais tinklais, medžiokliniais ginklais ir kt., o dažnai tvarkė ir miškų reikalus (jeigu nebuvo specialaus girininko). XVII a., vis labiau plintant vakarietiškom madom, kaip mano kai kurie istorikai, dauguma Abiejų tautų respublikos  ponų turėjo savo žvėrynus. Tačiau, išskyrus įtakingiausius ir turtingiausius asmenis, kitų žvėrynai buvo nedideli, funkcionavo vos keletą dešimtmečių ir tarnavo ne grandiozinių medžioklių organizavimui, o dvarų parkų papuošimui ar „gyvos“ žvėrienos atsargų turėjimui.

Paprastai  didikas ar ponas savo kuriame nors dvare vėlyvą rudenį ar žiemos pradžioje organizuodavo vieną didžiają medžioklę, kuri trukdavo keletą dienų ir daug kuo priminė valdovo medžiokles. Į ją buvo kviečiami kiti ponai, kartais ir vienas kitas žemesnio rango, bet kuo tai pasižymėjęs bajoras. Svečiai (atvykdavo raiti, atsivesdavo šunis), spindintys iškilminga apranga ir puošniais ginklais, su savo svitomis, kuriose buvo ne tik patarnaujantis personalas, bet ir šeimos nariai, įskaitant moteris. Tiek jaunesnės našlės, tiek pagyvenę matronos rūpinosi vyrų medžiokle, tik vienos sau, kitos savo netekėjusioms dukterims. Šeimininkas priimdavo svečius, dėkodavo už suteiktą garbę. Vėliau medžioklės vadovas svečiams paaiškindavo svarbiausius dalykus apie būsimą medžioklę ir toliau vadovavo visam medžioklės procesui bei personalui.  Medžioklės dienos objektas buvo vienas ar du „ostupai“ (medžioklei skirti girios plotai). Viename „ostupo“ gale buvo pastatyti gaudomieji tinklai. Čia prijodavo ar net privažiuodavo medžiotojai. Žvėrys iš kitų  „ostupo“ pusių gausybės varovų  buvo varomi į  tinklus, kur jų laukdavo medžiotojai. Pradėjus plačiau naudoti šaunamuosius ginklus,  medžiotojai įsitaisydavo specialiose altanose ar paaukštinimuose. Jeigu medžioklės plote būdavo stacionarus ar laikinas žvėrynas, žvėrių žudymo ritualas tapdavo dar egzotiškesnis. Tuomet dažniausia atskiros žvėrių rūšys buvo iš anksto talpinamos atskiruose aptvaruose ir atskirai „medžiojamos“ iš tų aptvarų pervarant į medžioklės aptvarą.

  Prancūzijoje  tiesiog liguistai įsigalėjus parforsinėms medžioklėms, jos maždaug XVII a. gale pasiekė ir Lenkiją, o iš jos kiek vėliau ir LDK. Tai pačios „barokiškiausios“ turtingesnių ponų medžioklės, o kartu ir brangiausios, jeigu neskaityti medžioklių žvėrynuose. Jų išplitimą sąlygojo ir tai, kad iš principo buvo panašios į jau nuo seniausių laikų LDK naudotas medžiokles su šunimis, užpjudant žvėris, tačiau reikalavo aukštesnės šunų darbo (o kartu ir jų apmokymo) kvalifikacijos. Mat parforsinėse medžioklėse buvo medžiojamas vienas parinktas žvėris, dažniausiai su gerais ragais elnias, kuris buvo užvaikomas ir galutinėje medžioklės stadijoje su specialiu elniniu peiliu nuduriamas. Raiti išsipuošę barokiškais rūbais medžiotojai ir jų palyda, aptarnaujantis ir medžioklę tvarkantis personalas, tuntai šunų, ragų signalai informuojantys apie medžioklės eigą, žvėries nužudymo ir apdorojimo ritualas, medžioklės pradžios ir pabaigos iškilmės (kartais net su mišiomis ir šunų šventinimu), sudarė iškilmingą reginį. Tokias medžiokles galėjo surengti tik bajorijos viršūnė, t. y. patys turtingiausi ponai, kurie jau bajorais ir nebesivadino.

Lenkiškoje literatūroje galima rasti pasakojimų, kad pasitaikydavo atvejų, kai didikai planuodami ar vykdydami savo medžiokles dėl valdų išsidėstymo, ar kokių kitų aplinkybių, būdavo priversti vienai nakčiai su visais svečiais apsistoti pas kokį neturtingesnį poną ar net vidutinioką bajorą. Tai žinoma buvo didžiulė garbė tam asmeniui, kuria jis galėjo didžiuotis dar daugelį metų. Bet kartu tai buvo ir šeimos nelaimė, nes svečių priėmimui ir vaišėm tekdavo sunaudoti visas atsargas ir dar prasiskolinti. Kartais po tokio pagerbimo supratingesni kaimynai suteikdavo pagerbtajam konkrečią materialinę pagalbą…

  Taip pat ištaigingos ir brangios medžioklės buvo ir su plėšriaisiais paukščiais. Sprendžiant pagal Lietuvos statutus mūsų krašte turėjo būti medžioklei naudotos nemažiau 8 plėšriųjų paukščių rūšys, iš kurių trys: raudonasis, pilkasis ir baltasis medžioklinis sakalai buvo įvežamos Maskvos arba iš Skandinavijos šalių per Dancigą.  Baudos už geriausių rūšių sakalų pagrobimą prilygo baudoms už pačios aukščiausias klasės medžioklinių šunų pagrobimą ir jos buvo net 24 kartus didesnės nei už naminio jaučio pagrobimą. (Už jautį buvo 0,5 rublio bauda, o už minėtus sakalus ir šunis – 12 rublių).

Kitas, mažiau karališkas medžioklės būdas – medžioklė visame dvarui ir jo tarnyboms priklausančiame plote, naudojant žvėrių radimui, pjudymui ir sulaikymui šunis. Ji vyko laukuose bei miškuose ir, turint gerai apmokytus universalius arba specializuotus atskirų žvėrių medžioklei, šunis, buvo labai produktyvi. Jos privalumas buvo tas, kad medžioklę buvo galima organizuoti tiek didelėmis, tiek mažomis grupėmis. Šią medžioklę labiausia mėgo vidutiniokai ir netgi neturtingi bajorai, nes neblogų rezultatų galima buvo tikėtis ir turint du ar tris dirbančius šunis. Tai bene universaliausios, populiariausios ir produktyviausios medžioklės, kurių dėka jau iki abiejų tautų respublikos žlugimo pavyko mūsų žemėje visiškai išnaikinti stambiausius žvėris (tarpanus, stumbrus, taurus, elnius), ar jų populiacijas (briedžių, šernų) privesti prie išnykimo ribos.

XVII a.ponai ir bajorai be šunų medžioklei daugiausia naudojo šaunamuosius ginklus, o šaltieji ginklai tarnavo pagalbiniams tikslams. Tais laikais nemaža dalis šautuvų dar buvo naudojama tiek medžioklės, tiek karo reikalams. Tačiau jau vystėsi ir specialūs vien medžiokliniai ginklai, neretai pasižymėję puikia puošyba ir ištaigingumu. Pas ponus kaupėsi jų kolekcijos. Yra išlikęs kunigaikščio Jonušo Radvilos daiktų aprašas sudarytas po jo mirties 1655 m. Tikocine (Edward Kotlubaj, Zyce Janusza Radziwilli, p. 420-430). Jame išvardinta net 60 įvairiausių tipų muškietų, karabinų, įvairių kitokių tipų šautuvų. Be šių viename sąrašo punkte išvardintų šaunamųjų ginklų, dar surašytos trys dėžės su šaltais ginklais, tarp kurių nemaža įvairių tipų medžioklinių peilių, durklų, kardų, o taip pat dar įvairių ginklų yra ir kituose sąrašo punktuose. Dalis ginklų jų dėklų ar tvirtinimo diržų išpuošta įvairiais brangakmeniais, inkrustuoti auksu, sidabru, kaulu. Yra brangakmeniais išpuoštų rūbų, aksesuarų, indų, buities rakandų, žirgų pakinktų, žąslų ir balnų. Su medžiokle susiję: fetrinis apsiaustas su voveraičių kailių pamušalu, briedžio kailio striukė, raudono aksomo tuzlukas, pamuštas sabalų kailiais, žalio aksomo kuntušas, pamuštas šermuonėlių kailiais, raudono aksomo kuntušas, pamuštas sabalais, buivolo rago trimitas, vienragio ragas, gelumbės kailiniai, pamušti sabalais su apykakle, 60 sabalų uodegų, kailiai: briedžio, lūšies, liūto, 3 tigrų, 37 leopardų, 22 bebrų, kiaunės, baltojo lokio, 128 nedideli neįvardytų žvėrelių kailiukai. Turėdami tokias vertybes dabar, galėtume atidaryti vieną iš geresnių Europoje medžioklės muziejų.

Legendomis buvo apgaubtas ir pagarsintas grožiniuose kūriniuose didikų tarpe vienas ryškiausių barokinių medžiotojų – Karolis Radvila, pravardžiuotas  „panie kochanku“  (Tai buvo jo mėgstamas kreipinys į kiekvieną pašnekovą). Garsėjo kaip ištvermingiausias puotautojas ir nepralenkiamas pasakorius. Netgi kai kurie jo svitos nariai sugebėjo ekspromtu  padėt kurt medžioklės nuotykių istorijas .

Z. Balevičius pateikia tokį vaizdingą epizodą: „Vieną kartą Radvila papasakojo, kaip jis Afrikoje medžiojęs tigrus. Tigrų buvę labai daug ir jie puolę medžiotojus. Visus medžiotojus tigrai sudraskę, tik vienas Radvila likęs kovoti ir po ilgos kovos visus tigrus nudėjęs.

- Juk tai tiesa, panie kochanku, - ir jūs tada ten buvote ir viską matėte, – kreipėsi jis į vieną savo svitos narių.
– Netiesa jūsų šviesybe, – atsakė šis, – mane tigras sudraskė į gabaliukus ir aš jau nebegalėjau matyti medžioklės pabaigos.
– Visiškai teisingai, – tęsė savo pasakojimą Radvila, – aš buvau užmiršęs, kad nemaža tada turėjau vargo, kol jus atgaivinau Nilo vandeniu, kurį aš išpyliau ant jūsų iš mano paties rankomis pasmaugto krokodilo nasrų“.

Pasakojama, kad jam pavykdavo išgąsdinti ar bent nustebinti savo svečius, „pakviečiant“ apmokytas meškas patarnauti prie stalo, arba išvažiavus pasivažinėti su meškų kinkiniu.

Linksmų dalykų iš lietuviškai lenkiškų ponų medžioklių galima pateikti daug. Nykstant žvėrims ir visai dvarų kultūrai, jų irgi mažėjo. Tačiau kai kas pasiekė ir XX a. pradžią. Girininkas Aleksandras Tenisonas pagal Plungės dvaro medžioklio, vėliau eigulio Budzinskio, gyvenusio miške specialioje kunigaikščio Mykolo Oginskio (1848-1902) medžioklės sodyboje, pasakojimus yra aprašęs tokius medžioklių epizodus: …jis per savo vardines suruošdavo didelę Mykolinės medžioklę su varovais ir 40 raitų muzikantų orkestru. Kai tie sugros Plungėje į medžioklę išvykstant, ar per pietus miške ar pavakare parvykstant, tai girios ir laukai skambėdavo. Kalbų vėliau Plungėje užtekdavo visiems metams… Ruošdavosi Mykolinėms medžioklėms ištisus metus. Eiguliams buvo įsakyta gaudyti zuikius, kasti iš urvų lapiukus, supirkinėti iš gyventojų laikinai pagautus miško žvėris ir pristatinėti į mano žvėryną. Aš čia juos šioje sodyboje prižiūrėdavau, šerdavau ir augindavau Mykolinės medžioklei… Naktį prieš medžioklę aš jau visai neužmerkdavau akių. Rūšiuodavau lapes pagal jų kailių plauką; zuikius kišdavau į atskiras dėžes, prikraudavau tų dėžių pilną vežimą ir dar tamsoje išskubėdavau į mišką išdėlioti savo augintinius iš anksto jau nustatytose vietose netoli medžiotojų linijų… Aukštesniems, garbingesniems svečiams buvo skiriami geresni ir gražesni laimikiai… Kada varovai jau netoli, po vieną išleidžiu lapes, paskui zuikius ir vis pamosuodamas rankomis pabaidau, kad žvėrys bėgtų į medžiotojų pusę. Tusčias dėžes paslepiu po eglišakiais ir skubu prie dėžių, kurios skirtos kitam varymui. Ir taip kiekviename varyme tai vienam, tai kitam garbingam medžiotojui pora ar daugiau laimikių… Prisišaudę miške lapių, ožių, zuikių, o dvaro parke fazanų ir įsitikinę, kiek daug žvėrių kunigaikščio medžioklės plotuose, svečiai patenkinti išvažiuodavo namo…

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Algirdas Antanas Brukas

Palikite atsiliepimą

Jūsų el.pašto adresas nebus rodomas ir naudojamas. Pažymėti laukai yra privalomi.*

To prevent automated spam submissions leave this field empty.