Vilkų apsauga šiemet keisis iš esmės. Modernėjame?

Miškininkai, Aplinkos ministerijos ir saugomų teritorijų darbuotojai, medžiotojų būreliai, visuomenininkai šiemet vėl susitiks miškuose ir bendromis jėgomis dar kartą skaičiuos vilkus. Kasmet apskaita vykdoma tuomet, kai pakanka sniego, tačiau pastarosios žiemos labai nepastovios, o ir kitos priežastys lemia, kad vilkų apskaita šalyje greitai bus vykdoma kitaip. Specialistai tikisi, kad naujovės padės įnešti kiek aiškumo į nesibaigiančią diskusiją vilkų klausimu.

Paprastai vilkų apskaita atliekama registruojant pėdsakus sniege, todėl ją galimą vykdyti tik esant tinkamoms oro sąlygoms. Apskaita kartojama du kartus, kas trys – keturios dienos. Kadangi didesnis sniego kiekis iškrito visai neseniai, šių metų apskaitos datos dar nepaskelbtos. Galiausiai viskas vis tiek priklausys nuo oro sąlygų, kurių taip lengvai nenumatysi.

Pernai keliuose rajonuose sniego danga buvo per menka, kad apskaitos dalyviai galėtų efektyviai suskaičiuoti pėdsakus. Apskaita taip pat nebuvo įvykdyta ir 2016 m., nes sniego, pasibaigus 2015/2016 m. vilkų medžioklės sezonui, paprasčiausiai nebebuvo. Apskaitos vykdomos ne šiaip aplinkosaugininkų smalsumui patenkinti. Jos reikalingos tam, kad būtų nustatyta vilkų medžioklės kvota ateinančiam medžioklės sezonui.

Pagal 2015 m. apskaitos duomenis (naujesnių nėra, nes nei 2016, nei 2017 m. apskaitų nepavyko atlikti dėl orų), mūsų šalyje gyveno ne mažiau 292 vilkų. Vos kelios valstybės Europoje beskaičiuoja vilkus individais ir pagal tai nustato kvotas, daug populiaresnis ir efektyvesniu laikomas vilkų šeimų, gebančių vesti jauniklius skaičiavimas. Darbo grupė išanalizavo kitų šalių patirtį ir pasirinko sekti estišku vilkų apskaitos ir apsaugos modeliu. Šioje Baltijos šalyje vilkai skaičiuojami ištisus metus. „Paskutiniai keli metai rodo, kad suskaičiuoti vilkus didelėje teritorijoje vienu metu yra nebepatikima. Pernelyg didelė priklausomybė nuo oro sąlygų. Be to, skaičiai niekada nebus labai tikslūs: juk fiziškai neįmanoma apeiti kiekvieno Lietuvos kampelio ir surasti visus vilkų paliktus pėdsakus. Todėl remiantis estų patirtimi organizuosime vilkų veiklos įrodymų skaičiavimą ištisus metus, bus remiamasi ne tik pėdsakais, bet ir kitais vilkų veiklos požymiais: naminių gyvulių užpuolimų statistika, vilkų pastebėjimais, girdėto kaukimo atvejais, medžiotojų surenkama informacija iš savo medžioklės plotų, medžioklės laimikio tyrimai ir t.t. Tai leis susidaryti kur kas tikslesnį vaizdą, kiek šalyje nuolat gyvena reprodukuojančių vilkų porų, ir kokias reguliavimo ar apsaugos priemonės bus efektyviausia taikyti“, – sakė A. Klimavičius. Nors šiuo metu dar vyksta pasirengiamieji darbai, Aplinkos ministerijos specialistai ketina iki mėnesio pabaigos juos užbaigti ir turėti pasitvirtinę naują metodiką, kurią galės taikyti nedelsiant. Pokyčių apskaitos vykdymui prireikė ne vien dėl orų. „Visos suinteresuotos pusės darbo grupės darbo pradžioje sutiko, kad esama situacija netenkina: ūkininkai skundėsi augančia vilkų daroma žala, medžiotojai – dėl kvotų kiekio, nevyriausybinės aplinkosauginės organizacijos pergyveno dėl apskaitos duomenų patikimumo ir vilkų, kaip rūšies apsaugos, permedžiojimo grėsmės ir t.t. Naujoji metodika visiems atrodo priimtinesnė ir nors ją dar reikės išbandyti praktiškai, tai bus žingsnis į priekį“, – įsitikinęs A. Klimavičius.

„Jeigu netinkamai organizuosime vilkų medžioklę, tuomet ir žala gali išaugti. Vilkai labai protingi gyvūnai ir jeigu jie žino, kad už miško ribos jiems kyla pavojus, jie to vengia. Atsargaus elgesio turi jauniklius išmokyti tėvai, todėl per ankstyvas suaugėlių sumedžiojimas labai padidina tikimybę, kad jaunikliai išsivystys į „probleminį“ individą, t.y. tą, kuris demonstruos rūšiai nebūdingą drąsą ir puldinės gyvulius šalia žmogaus. Tai yra įrodyta mokslo tyrimais. Todėl labai svarbu tinkamai nustatyti medžioklės terminus ir paskirstyti medžioklės kvotas, kad vilkai kuo rečiau rinktųsi ūkininkų gyvulius, o tenkintųsi miško tankmėje sumedžiojamais laukiniais žvėrimis“, – įsitikinęs A. Klimavičius.

Vilkai – bendruomeniniai gyvūnai ir yra labiausiai prisitaikę gyventi grupėmis. Vieną šeimyninę gaują dažniausiai sudaro suaugusių vilkų pora, jų jaunikliai ir jauni vilkai iš ankstesniųjų vadų. Kiekvienoje gaujoje būna vadas ir jo pora, dominuojanti vilkė. Tik dominuojanti vilkė gaujoje gali susilaukti jauniklių. Medžiodami ir augindami jauniklius suaugę vilkai vienas kitam padeda. Kaukdami vilkai pažymi savo buvimą kitoms gaujoms. Taip jie stengiasi išvengti nereikalingų susidūrimų. Žemesnieji gaujos nariai paklūsta dominuojantiems vilkui ir vilkei, demonstruodami savo pavaldumą guldamiesi ant nugaros ar glausdamiesi prie žemės. Kiekvienas vilkas žino savo vietą dominavimo skalėje ir stengiasi ją išlaikyti. Per daug pretenduojantis vilkas gali būti vado išvytas iš gaujos. Susirėmimų pasitaiko dažnai, bet per juos vilkas retai žūva, bet kartais sunkiai sužeidžiamas. Maistu negalinčiam pasirūpinti vilkui, kol jis pagyja, išgyventi padeda kiti nariai. Vilkų pora yra ištikimi vienas kitam, nebent vienas iš jų žūtų. Jauniklius motina žindo maždaug 10 savaičių, po to jaunesni vilkai ir motina pradeda juos maitinti atryta mėsa. Motina atsiveda nuo 3 iki 9 jauniklių. Vilkiukai pradeda medžioti vienerių metų – kai jiems išdygsta visi dantys. Vilkai vadinami miško sanitarais, nes daugiausiai medžioja nukaršusius, ligotus gyvūnus, jauniklius.

Paulius Paulaitis, www.GRYNAS.lt
Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/grynas/gamta/tampame-modernia-valstybe-vilku-apsauga-siemet-keisis-is-esmes.d?id=76960535